Pakaitinė terapija metadonu

Gydymo Metadonu metodika (parsisiųsti)

Pakaitinis gydymas (tame tarpe ir terapija sintetiniu narkotiku – metodonu) iš esmės remiasi teorija, kuri opiatų poreikį laiko neišvengiamu (daugiau apie pakaitinę terapiją rasite kiek žemiau).

Lietuvoje pakaitinės terapijos metadonu programa veikia žemiau išvardintose įstaigose.

Vilniaus priklausomybės ligų centras,
Gerosios Vilties g. 3, Vilnius,
Vedėja – gyd. Vaiva Povilaitienė,
tel. (8~5) 213 7683;

Kauno priklausomybės ligų centras
Giedraičių g. 8, Kaunas,
Konsultacinė poliklinika tel.: 33 3254;

Klaipėdos priklausomybės ligų centras,
Taikos pr. 46, Klaipėda,
tel.: Registratūra – 415025
Gydytojų kabinetas – 410650;

Panevėžio priklausomybės ligų centras,
Elektronikos g. 1c, Panevėžys,
tel.:(8-45) 58 26 72, 58 26 73;

Druskininkų psichikos sveikatos centras,
M. K. Čiurlionio 82, Druskininkai,
tel. 8 31352289,

Karoliniškių psichikos sveikatos centras,
L.Asanavičiūtės 27 a, Vilnius,
tel. (8 5) 245 8417);

Šeškinės psichikos sveikatos centras,
Šeškinės 24, Vilnius,
tel. 8(5) 246 8335;

Antakalnio psichikos sveikatos centras
Antakalnio 59, Vilnius,
tel. 8(5) 234 7486;

Naujosios Vilnios psichikos sveikatos centras,
V. Sirokomlės 8, Vilnius,
tel. 8(5) 260 6878;

Centro poliklinikos psichikos sveikatos centras,
Vytenio filialas Kauno g. 37/59 Vilnius,
tel. 8(5) 233 5124;

Vilniaus rajono centrinės poliklinikos psichikos sveikatos centras,
Laisvės pr. 79, Vilnius,
tel. 8(5) 247 6996;

Naujininkų psichikos sveikatos centras,
Dariaus ir Girėno 14, Vilnius,
tel. 8(5) 216 4437;.

Buvo manoma, kad teisingai parinkta pakaitalo dozė apsaugos nuo žalingo vartojimo. Šiandien jau įsitikinta, kad pakaitinė terapija to negali. Kita vertus, pakaitinė terapija be didesnių pastangų bent iš dalies sumažino nusikalstamumą bei sergamumą infekcinėmis ligomis (išskyrus hepatitą C ir tuberkuliozę), pagerėjo pacientų socialinė adaptacija.

Pakaitinė terapija tapo vienu iš „žalos mažinimo” ideologijos favoritų (mažesnis mirtingumas, mažiau nusikalstama, mažiau sergama kitomis ligomis, geresnė socialinė adaptacija).
Ignoruodama retrospektyvas, patraukliai skambančio „žalos mažinimo” ideologija siekia liberalizuoti narkotikų politiką visame pasaulyje. Vadinamųjų minimalistinių tikslų siekianti žalos mažinimo politika skina kelią nuostatai, kad bet kurios psichoaktyvios medžiagos vartojimas – yra izoliuotas kiekvieno žmogaus reikalas. Vienu iš argumentų tampa tvirtinimas, kad visuomenė yra nepajėgi kontroliuoti psichoaktyvių medžiagų vartojimo ir tai gali atlikti tik laisva rinka.

Vis dėlto nepakankamo rinkos efektyvumo pavyzdžiu yra prekyba alkoholiu – ir nesvarbu, ar ji monopolizuota, ar ne – legalaus įsigijimo precedentas sukuria medžiagos legalumo precedentą. Legalumas bet kurią psichoaktyvią medžiagą daro patrauklesne ir skatina jos vartojimo plitimą.

Kita vertus, be jokio pagrindo nuvertinami prohibicijos rezultatai. Tai patvirtina retrospektyvinės studijos: XIX ir XX amžiais opiumas buvo laisvai pardavinėjamas Azijoje. XX a. pradžioje opiumą nuolatos rūkė maždaug
ketvirtadalis Kinijos gyventojų. Kolonijinės politikos sukeltas vartojimas išnyko kartu su senąją kolonijine valdžia, bet tik tais atvejais, kai buvo imtasi griežtos prohibicijos (Kinija ir Singapūras).

Kraštutinė žalos mažinimo politikos išraiška pakaitinėje terapijoje – geros visos priemonės ir visi narkotikai, kurie leidžia kontroliuoti narkomano elgesį. Šios terapijos formulė (remiantis šveicarų ir olandų patirtimi) – leisti vartoti tiek, kiek pacientas pageidauja ir kaip pageidauja. Remiantis šia pažiūra, metadono programose tebelieka pacientai, papildomai vartojantys alkoholį, kokainą, džefą ir kitus psichotropikus. Tačiau lyginant liberalų pavyzdžiu rodomos Amsterdamo (Olandija) bei Baltimorės (JAV) metadono programų duomenis, paaiškėjo, kad Amsterdame būta net du kartus daugiau savižudybių bei perdozavimų nei Baltimorėje.

Nepaisant minimų duomenų, tokių programų iniciatoriai ir vadovai dažnai giriasi programų efektyvumu. Toks įvertinimas nepriklausomų ekspertų dažnai vadinamas „per ankstyvu” ar „netiksliu”. Dažnai nedrįstama tai vadinti sąmoningu klastojimu, tačiau iš esmės susiduriame su pritemptomis išvadomis, sąmoningai netikslia metodologija. Kitaip tariant – ginčas perkeliamas į tyrimo metodologiją. Tokia taktika pasiteisina, nes sveikatos politikai neturi laiko metodologiniams ginčams. Pavyzdžiui, jau minėtoje ekstravagantiškoje šveicarų programoje kaip pakaitinis preparatas buvo skiriamas heroinas ar kiti pakaitalai – narkomano nuožiūra. Nors studija išreklamuota politinėje arenoje ir liberalai ja plačiai remiasi, nepriklausomi PSO ekspertai konstatavo, kad studija metodologiškai netiksli ir nepatvirtino šios studijos skelbiamų „atradimų”.

1990 metais JAV buvo tikrinamos metadono programos ir konstatuota kad dalis jų yra neefektyvios – buvo pasiūlyta jas peržiūrėti. Turbūt nereikia nė abejoti, kad pakaitinės terapijos šalininkai turėjo du pasiūlymus – didinti paties metadono dozę arba pereiti prie kitokių – stipresnių ir ilgiau veikiančių pakaitalų. Kaip ir bet kuriuo kitu gydymu rinkos sąlygomis, pakaitinio gydymo programomis yra suinteresuotos pakaitinius preparatus gaminančios medicinos firmos bei jį skiriantys gydytojai. Ir kaip tvirtina tarptautiniai ekspertai, bet kurio narkotiko legalizavimui geriausiai yra pasiruošę medicinos firmos. Jos įtakingesnės nei dabartiniai narkotikų prekeiviai ir politikai, ir finansiškai, ir intelektualiai.

Heroino liberalizavimo bei kanapių legalizavimo gerai apmokama kampanija rodo, kad rinkos medicina pirmiausia domisi pelnu, o tik paskui pacientu ir visuomene.

Metadono efektyvumą gerai iliustruoja 1999 metais JAMA paskelbtas straipsnis apie Baltimorėje atliktą tyrimą, kuriuo palyginamos vidutinės ir aukštos metadono dozes opiatinei priklausomybei gydyti.
Šlapime dukart per savaitę nustatinėjant opiatus, per keturiasdešimt studijos savaičių paaiškėjo, kad skiriant metodoną net didelėmis dozėmis (80-100 mg per dieną) vidutiniškai 53% – visų mėginių buvo randami opiatai, 61,5% – kokainas bei 17,4% – benzodiazepinai. Skiriant metadoną po 40-50 mg per dieną – 61,9% – 2 šlapimo mėginių – opiatai, 66,9% – kokainas bei 17,8% – benzodiazepinai. Įdomu, kad patys pacientai aiškina, jog gerokai kitaip vartoję nelegalias narkotines medžiagas – vidutiniškai vieną kartą per savaitę didelių metadono dozių grupėje ir 2-3 kartus vidutinių metadono dozių grupėje.

Studijoje nepateikti duomenys, kokia šlapimo mėginių dalis buvo “švari” (t.y. be papildomai vartojamų narkotikų). Atsižvelgiant į pateikiamus procesus, kyla įtarimas, kad tokių švarių šlapimo tyrimų galėjo ir visai nebūti. Tai patvirtina pačių olandų patirtis – pakaitinės terapijos metadonu metu kiti narkotikai vartojami apie 90% visų atvejų.