Kartais tradicinis sveikimo modelis paverčia žmogų amžinu „sveikstančiuoju”, kurio visas gyvenimas sukasi apie priklausomybės prevenciją.
Sveikimas
Palaikymo grupės ir specializuoti susitikimai atlieka statybinių pastolių funkciją. Kai namas statomas (ankstyvasis sveikimo etapas), pastoliai yra gyvybiškai būtini, kad konstrukcija nesugriūtų. Tačiau kam pastolius paliekame visam gyvenimui?
Sveikimo pradžioje identitetas dažnai būna „aš esu sveikstantis priklausomasis”. Tačiau ilgalaikė laisvė reikalauja šį identitetą paleisti. Tikroji integracija įvyksta tada, kai narkotikai ar alkoholis žmogui tampa ne priešu, su kuriuo reikia kasdien kovoti, o visiškai neaktualiu dalyku – kaip kad nerūkančiam žmogui nerūpi cigarečių kainos ar rūkorių kambariai. Dėmesys perkeliamas nuo „ko aš nedarau” prie „kas aš esu ir ką kuriu”.
Transformacijos
Palaikymo grupės suteikia tris dalykus: saugumą, emocinį ryšį ir priklausymo bendruomenei jausmą. Laisvas žmogus šiuos poreikius turi pradėti tenkinti natūralioje visuomenėje: sporto bendruomenėse, žygeivių klubuose, verslo ar hobio grupėse, savanorystėje. Skirtumas tas, kad čia ryšys kuriamas per bendrus interesus ir ateities kūrimą, o ne per praeities traumas ar bendrą problemą.
Nuolatinė kontrolė ir budėjimas išsekina smegenų resursus. Kai žmogus kuria gyvenimą, paremtą jo paties autentiškomis vertybėmis (karjera, šeima, kūryba, sportas), švarus gyvenimas tampa natūraliu šalutiniu produktu. Jam nereikia kasdien mąstyti „kaip šiandien nepavartoti”, nes jo kasdienybė yra per daug įdomi ir vertinga, kad norėtųsi ją naikinti.
Jei žmogus po kelerių metų vis tiek renkasi užsukti į palaikymo grupę, tai turėtų kilti ne iš baimės („jei nenueisiu – nukrisiu”), o iš savanoriško noro padėti pradedantiesiems (mentorystės). Tai pakeičia poziciją iš „paciento” į „lyderį”.
Ši nuostata ir yra viena iš svarbiausių perėjimo iš gydymo į autentišką gyvenimą dalių. Narkotikai ar alkoholis dažniausiai atima iš žmogaus gebėjimą patirti natūralų džiaugsmą ir socialinį ryšį be dirbtinio stimulo, todėl naujų atramų paieška natūralioje aplinkoje reikalauja kantrybės bei eksperimentavimo.
Kas aš esu ir ką kuriu
Smegenims dažnai trūksta stipresnio impulso. Natūralios bendruomenės, kuriose yra tam tikro fizinio ar protinio iššūkio elementas (pvz., krosfitas, funkcinės treniruotės, laipiojimas uolomis, orientacinis sportas, ištvermės žygiai), veikia itin gerai. Čia ryšys tarp žmonių mezgasi ne per pokalbius prie stalo, o per bendrai įveikiamą iššūkį.
Labai saugus laukas yra bendruomenės, kurių veikla vyksta ankstyvais rytais (pvz., rytiniai bėgimo klubai, žiemos maudynių entuziastai, fotografijos ar gamtos pažinimo grupės). Šios bendruomenės organiškai atmeta naktinį gyvenimą bei barų kultūrą, nes ten rinktis skatina noras turėti skaidrų protą ir energiją dienai.
Priklausymas bendruomenei stipriausiai užgimsta ten, kur kuriamas apčiuopiamas rezultatas – meistravimo dirbtuvės, ekologiniai ar bendruomeniniai projektai, gyvūnų globa, sporto renginių organizavimas. Tai suteikia ne tik socialinį ryšį, bet ir stiprų prasmingumo bei naudingumo jausmą.
Svarbu suprasti kad rasti „idealią vietą” iš pirmo karto gali ir nepavykti. Daug lengviau judėti į priekį, kai į bendruomenės paieškas žiūri kaip į 30 dienų eksperimentą, – išbandyti veiklą be įsipareigojimo likti visam laikui ir stebėti, kaip po jos jautiesi.
